Asteroidai

Asteroidai

Asteroidai – mažesni už Saulės sistemos planetas, iš uolinės medžiagos sudaryti netaisyklingos formos kūnai, savo orbitomis skriejantys aplink Saulę. Asteroidai kartais dar vadinami mažosiomis planetomis. Plika akimi jie nematomi, o pro teleskopą atrodo tik kaip šviečiantys taškai. 

Asteroidų žiedė

Net 95 % mažųjų planetų skrieja elipsinėmis orbitomis aplink Saulę tarp Marso ir Jupiterio orbitų, vadinamajame asteroidų žiede.Asteroidų žiedo kilmė neaiški. Galbūt tai dalys kokios nors vienos planetos, suskilusios dėl nežinomos priežasties. Jų periodai yra tarp 3 ir 6 metų. Kai kurie asteroidai pralekia netoli Žemės, kartais net arčiau negu Mėnulis. 

Cerera

Deje, mažųjų planetų sudėtis yra menkai suprasta ir ištirta. Jie būna sferoido, pailgos ar netaisyklingos formos. Jų paviršius kietas, nusėtas smūginiais krateriais. Asteroidai neturi atmosferos. Suminė visų žinomų asteroidų masė sudaro ~5 % Mėnulio masės. Pirmasis asteroidas buvo atrastas 1801 metais ir pavadintas Cerera (Cerera — romėnų derlingumo ir žemdirbystės deivė, Sicilijos globėja). Pradėjus fotografuoti, jų buvo aptinkama vis daugiau ir vis mažesnių. Dabar kasmet atrandama ir užregistruojama 150 – 200 naujų asteroidų. Jiems suteikiamas eilės numeris ir įžymaus žmogaus, valstybės arba miesto vardas. Trys mažosios planetos turi lietuviškus vardus: 2420 Čiurlionis, 2577 Lietuva, 3072 Vilnius. Iki 2001 metų užregistruota per 20 000 asteroidų, kurių dydis nuo l km iki 1000 km. Spėjama, kad jų gali būti apie pusę milijono.

Astroblema Kanadoje

Smogus į Žemę kelių kilometrų skersmens asteroidui, turėtų kilti milžiniškos audros, gaisrai, nuo atmosferos išmestų dulkių ir dūmų Žemę keletą mėnesių apgaubtų gili naktis. Įkaitusioje atmosferoje deguonis jungtųsi su azotu ir sudarytų azoto rūgštį, kuri iškristų į Žemę rūgščiomis liūtimis. Tokiomis sąlygomis žūtų didelė dalis augalijos ir gyvūnijos, nors atsparesnės rūšys išliktų, o vėliau netgi suklestėtų (kaip žinduoliai, išnykus dinozaurams), nes staiga dingtų jų konkurentai ir priešininkai. Toks susidūrimas turėjo palikti apie 200 km. dydžio kraterį, kurio ilgai ir atkakliai buvo ieškoma. Pagaliau 1991 m. pavyko aptikti panašaus dydžio astroblemą Centrinėje Amerikoje, Jukatano pusiasalyje, ir Meksikos įlankos dugne. Uolienų tyrimai liudija, kad krateris susidarė kaip tik prieš 65 milijonus metų. 
Po kometos kritimo į Jupiterį asteroidų pavojus buvo pripažintas rimta mokslo problema ir imta sistemingai nagrinėti tokios katastrofos pasekmes bei galimus apsaugos būdus. Tam reikia surinkti kuo daugiau informacijos apie visus asteroidus, kurių trajektorijos priartėja prie Žemės orbitos, ir iš anksto, prieš keletą metų, numačius galimą susidūrimą, pasiųsti raketas su branduoliniais užtaisais (kurių pakankamai sukaupta Žemėje) asteroido trajektorijai pakeisti ar jam susprogdinti.Deja, kol kas neįmanoma suregistruoti 50-300 m. dydžio meteoritų, tad reikėtų sukurti kosminių stebėjimų sistemą, kuri padėtų juos aptikti bent už 15 milijonų kilometrų ir po to sunaikinti, pavojingiems ateiviams dar nepriartėjus prie Žemės.